Per dvi sekundes jie prasiskverbdavo į Saulės paviršių ir, išlėkę į atvirą erdvę, pasklisdavo po Visatą. Kad ir kiek žvaigždžių, kad ir kiek planetų pasitaikytų jų kelyje, dauguma vis vien išsisuktų neįstrigę toje vaiduokliškai pralaidžioje „kietoje” materijoje iki pat visa ko pabaigos.

Praslinkus aštuonioms minutėms po išsiveržimo iš Saulės, labai, labai nedidelė Saulės srauto dalis persmelkdavo Žemę — o šios dalies dalelytė patekdavo į Kolorade įsitaisiusių mokslininkų tinklus. Mokslininkai tyčia paslėpė savo įrangą daugiau nei kilometro gylyje po žeme — šitaip jie siekė neprisileisti kitų, ne tokių skvarbių išspinduliuojamų dalelyčių ir užspeisti retuosius, tikruosius Saulės šerdies pasiuntinius. Suskaičiavę sugautus neutrinus, mokslininkai vylėsi smulkiai ištyrinėsią sąlygas, esančias ten, kelias į kur, kąnesunkiai įrodytų bet kuris filosofas, žmogaus pažinimui bei tiesioginiam stebėjimui amžiams užtvertas.

Eksperimentas pavyko; mokslininkai sugaudė Saulės neutrinus. Bet —jų buvo gerokai per mažai.Turėjo būti bent tris ar keturis kartus daugiau, nei sugavo visa galinga aparatūra.

Niekam nekilo abejonių, kad kažkas negerai; aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje Trūkstamų Neutrinų Byla sukėlė nemenką triukšmą mokslo pasaulyje. Visa įranga daugybę kartų tikrinta ir pertikrinta, kruopščiai peržiūrėta visa teorija, dešimtis sykių kartotas ir pats eksperimentas — ir kaskart gautas tas pats gluminantis rezultatas.

Baigiantis dvidešimtam amžiui, astrofizikams neliko nieko kita, kaip susitaikyti su tokia trikdančia išvada, nors tuo metu niekas dar nesuprato, ką tai galėtų reikšti.

Teorija buvo teisinga, nestrigo ir įranga. Bėda slypėjo pačios Saulės širdyje.

Pirmasis per visą Tarptautinės Astronomų Sąjungos istoriją slaptas susirinkimas buvo sušauktas 2008aisiais, Aspene, Kolorado valstijoje — nelabai toli nuo tos vietos, kur pirmąsyk atliktas eksperimentas, kuris vėliau buvo kartojamas dešimtyse šalių.