Galima pamanyti, kad, lėtai sklindant po truputį nutekančiai informacijai, žinia apie pasaulio pabaigą galiausiai turėjo sukelti nemenką paniką. Bet nieko panašaus neįvyko: iš pradžių visi pritrenkti neteko amo, bet po neilgos tylos tik gūžtelėjo pečiais ir vėl ėmėsi įprastų kasdienių reikalų.
Daugumos vyriausybių ateities planai nesiekė toliau artimiausių rinkimų, o tarp atskirų individų reta buvo tokių, kuriems rūpėtų tolesnė nei jų pačių vaikaičių ateitis. Be to, astronomai juk galėjo ir suklysti…
O net jeigu žmonijai ir iš tikrųjų paskelbtas mirties nuosprendis, egzekucijos data buvo dar labai toli. Saulė dar nesprogs mažų mažiausiai gerą tūkstantį metų, o argi kas ims lieti ašaras dėl keturiasdešimtosios palikuonių kartos lemties?
5. Naktinė kelionė
Kai automobilis su Brantu, mere Voldron, patarėju Simonsu ir dar dviem garbaus amžiaus kaimelio gyventojais pajudėjo pagrindiniu Tarnos keliu, dar nebuvo patekėjęs nė vienas iš dviejų mėnulių. Nors buvo įgudęs vairuotojas ir valdė mašinąbe jokių pastangų, Brantas vis dar šiek tiek niršo dėl merės priekaištų. Situacijos nėmaž nešvelnino ir tai, kad putni jos ranka tarsi visai netyčia sviro ant nuogų jo pečių.
Vis dėlto tykus nakties grožis, ritmingai pro šalį prašmėžuojančios automobilio žibintų iš tamsos išplėšiamos palmės greitai padėjo jam atgauti įprastą gerą nuotaiką. Po šimts, argi galima leisti, kad šitokį istorinį akimirksnį temdytų kažkokie asmeniniai jausmeliai?
Dar dešimt minučių, ir jie pasieks Pirmojo Nusileidimo vietą — visos jų istorijos ištakas. Kas jų ten laukia? Abejonių nekėlė viena: atvykėlis orientavosi pagal vis dar veikiantį senojo sėklinio laivo švyturį. Ir net puikiai žinojo, kur jo ieškoti, vadinasi, turėtų būti atkeliavęs ne iš kur kitur, o iš kokios nors kitos žmonių kolonijos, įsikūrusios šiame kosmoso sektoriuje.
Bet, kita vertus… Brantui netikėtai dingtelėjo nerami mintis.