Juk to švyturio, atvirai skleidžiančio žinią Visatai, jog čia kadaise lankytasi protingų būtybių, signalą galėjo aptikti bet kas — kas tik nori. Brantas prisiminė, jog prieš keletąmetųkažkam buvo kilusi mintis liautis perdavinėti signalą, mat naudos nepeši jokios, o štai bėdos pridaryti jis gali. Jei šis pasiūlymas ir susilaukė pritarimo, tai nepakankamo — ir galiausiai buvo atmestas: nedidele persvara tokį sprendimą lėmė anaiptol ne logiški, o veikiau sentimentalūs bei jausmingi argumentai. Dabar štai paaiškėjo, kad dėl to Talasai neilgai trukus gali tekti graužtis nagus, tačiau šaukštai jau popiet — nieko nebepakeisi.

Patarėjas Simonsas, įsitaisęs galinėje sėdynėje, pasilenkęs tyliai kuždėjosi su mere.

— Helga, — ištarė jis — Brantas kaip gyvas nebuvo girdėjęs, kad patarėjas kreiptųsi į merę vardu, — kaip manai, ar mes galėsime su jais susišnekėti? Kaip žinai, tos robotų kalbos vystosi ir keičiasi labai sparčiai.

Merė Voldron to nežinojo, bet savo nežinojimąji visada gebėjo meistriškai nuslėpti.

— Tai pati menkiausia iš mūsų problemų, gal verčiau palaukime, kol ji iš tikrųjų iškils. Brantai, ar negalėtum važiuoti šiek tiek lėčiau? Labai norėčiau nusigauti į vietą gyva.

Brantas šį keliąpažinojo kaip penkis savo pirštus, tad važiuojant dabartiniu greičiu apie pavojų negalėjo būti nė kalbos, bet jis klusniai sulėtino automobilį iki keturiasdešimties kilometrų per valandą. Kažin, dingtelėjo jam, gal merė šitaip stengiasi bent šiek tiek atidėti susidūrimą su atvykėliais? Šitokia atsakomybė iš tiesų gniaužė žadą — juk per visą planetos istoriją čionai atvyksta tik antras žvaigždėlaivis iš tolimų pasaulių! Savaime aišku, visa Talasa stebės įvykius išsižiojusi.

— Tai Krakanas! — išsiplūdo vienas keleivių galinėje sėdynėje. — Ar kas nors pasiėmė fotoaparatą?

— Grįžti jau per vėlu, — atsakė patarėjas Simonsas.