Jo balse gana aiškiai skambėjo isteriška gaidelė, ir Brantas nė nemanė dėl to jo kaltinti. Juk niekas nežino,kaslaukia jųjau už artimiausios kalvos keteros.
— Naujienas pranešiu iš karto, kai tik turėsiu, kąpasakyti, pone prezidente, — merė Voldron kalbėjo automobilio telefonu. O Brantas net neišgirdo skambučio. Pernelyg giliai buvo nugrimz dęs į savus apmąstymus. Pirmąkartągyvenime jam teko gailėtis, kad laiku nepasistengė šiek tiek geriau susipažinti su istorija.
Savaime aišku, svarbiausius faktus jis žinojo puikiai: nė vienas vaikas Talasoje neužaugdavo neprisiklausęs apie tai. Brantas žinojo, kad, negailestingai tiksint laikrodžiui, slinko šimtmečiai, o astronomų diagnozė jau niekam nebekėlė abejonių, jie net be paliovos tikslino būsimosios katastrofos datą. 3600aisiais plius minus septyniasdešimt penkeri metai — Saulė turėjo virsti nova. Gal ir nelabai įspūdinga tarp novų, bet pakankamai galinga…
Vienas senų laikų filosofas kadaise taikliai pastebėjo, kad protas žmogaus, sužinojusio, jog kitąrytąjįpakars, įgyja stulbinantį gebėjimą susitelkti. Slenkant paskutiniesiems trečiojo tūkstantmečio metams, kažkas panašaus pasireiškė visai žmonijai. Jeigu reikėtų paskelbti akimirką, kada žmonija galų gale ir su liūdesiu, bet drauge — ir su ryžtu pažvelgė tiesai į akis, ją būtų galima įvardyti visiškai tiksliai: gruodžio trisdešimt pirmosios vidurnaktis, baigiantis 2999iesiems ir prasidedant 3000iesiems metams. Visi tie, kurie matė, kaip kalendoriuje skaičių 2 pakeičia 3, nebegalėjo atsikratyti minčių apie tai, kad skaičiaus 3 jau niekad nebepakeis 4.
Vis dėlto žmonijai dar buvo likę daugiau nei pusė tūkstantmečio, o trisdešimt kartų, kurioms dar buvo lemta gyventi ir mirti Žemėje, kaip čia gyveno ir mirė jų protėviai, daug kągalėjo nuveikti.