Dar pačiu kosminės eros apyaušriu pirmieji robotų valdomi zondai, išskrieję už Saulės sistemos ribų, gabeno muzikos įrašus, laiškus bei paveikslus, skirtus tam atvejui, jeigu kur nors sutiktų kitų kosmoso tyrinėtojų. Nors gimtojoje galaktikoje žmogus taip niekad ir neaptiko jokios svetimos civilizacijos apraiškų, vis dėlto net labiausiai užkietėję pesimistai tikėjo, kad svetimas protas tiesiog privalokur norsegzistuoti vienoje iš milijardų Visatos salelių, nusidriekiančių į begalybę tiek, kiek aprėpė patys galingiausi teleskopai.
Ištisus šimtmečius daugybė terabaitų žmogiškųjų žinių bei kultūros be paliovos buvo siunčiama Andromedos Ūko bei atokesnių jo kaimynų link. Savaime aišku, niekas ir niekada nesuži nos, ar šie signalai kąnors pasiekė — o jei ir taip, ar gavusieji sugebėjo juos suprasti. Tačiau siųsti juos masino motyvas, būdingas daugeliui žmonių — sunkoka atsispirti impulsui po savęs palikti paskutinę žinią: „Žiūrėkite, kadaise gyvenau ir aš!”
Atėjus 3000iesiems, astronomai nebeabejojo, kad jųmilžiniški orbitiniai teleskopai jau surado visas planetų sistemas, esančias ne daugiau nei penkių šimtų šviesmečių atstumu nuo Saulės. Aptikta dešimtys maždaug Žemės dydžio pasaulių, pavyko netgi sudaryti apytikslius kai kurių artimesniųjų žemėlapius. Vieną kitą planetą net gaubė atmosfera su neabejotinu gyvybės tikimybę liudijančiu požymiu — neįprastai dideliu deguonies procentu. Tad lyg ir buvo galima puoselėti viltis, kad žmonės įstengtų tuose pasauliuose išgyventi — jei tik pavyktų juos pasiekti.
Žmonės ten nusigauti negalėjo, bet Žmogus — taip.
Pirmieji sėkliniai laivai buvo dar visai primityvūs, bet netgi jie kone pranoko to meto technologinių galimybių ribas. Dvidešimt šeštajame amžiuje sukurtos variklių sistemos galėjo pasiekti artimiausią planetų sistemą per du šimtus metų — ir pergabenti ten neįkainuojamai vertingąužšaldytų embrionų krovinį.
Vis dėlto ši užduotis buvo lengviausiai įveikiama.