Jis kyštelėjo ranką į valtį ir iškėlė gero metro ilgio aptakų gražuolį; tiesa, jo spalvos sparčiai bluko, o nereges akis jau aptraukė mirties rūkana.
— Šitokį ištraukti nedažnai pasiseka, — išdidžiai pareiškė vaikinas.
Trejetas vis dar grožėjosi sugautu laimikiu, kai į Talasąnelauktai netikėtai grįžo Istorija, ir tasai paprastas, nerūpestingas pasaulis, kurį jie pažinojo visą, kad ir neilgą, savo gyvenimą, pražuvo negrįžtamai.
Įvykių artėjimo ženklas pasirodė įrašu danguje — galėjai pamanyti, kad milžiniška kažkieno ranka nubrėžė brūkšnį kreida per visąskliauto žydrynę. Trijulei bežiūrint, spinduliuojantis garų pėdsakas pakraščiuose pradėjo irti, virsdamas debesų atplaišomis, ir galų gale ėmė atrodyti, jog kažkas nuo vieno horizonto iki kito nutiesė sniego tiltą.
Galiausiai iš kažkur toli atsirito prislopintas grumėjimas. Šito garso Talasoje niekas negirdėjo jau septynis šimtus metų — tačiau kiekvienas vaikas akimoju būtų atpažinęs, kąjis reiškia.
Nors vakaras buvo šiltas, Mirisa suvirpėjo, jos ranka nejučia susirado Branto ranką. Vaikino pirštai susigniaužė, apglėbdami jos plaštaką, bet jis pats kažin ar tai pastebėjo: vis dar stebeilijo akis įbedęs į perskilusį dangų.
Amąprarado netgi Kumaras, nors kaip tik jis prašneko pirmas:
— Tikriausiai viena iš kolonijų bus mus aptikusi. Brantas lėtai ir nelabai įtikinamai papurtė galvą.
— O kam jiems vargintis? Juk tikriausiai turi senų žemėlapių, vadinasi, žino, kad visa Talasa — beveik vien vandenynas. Keliauti čionai jiems nebūtųjokios prasmės.
— O gal juos atvedė mokslinis smalsumas? — spėjo Mirisa. Gal jie įsigeidė pasižiūrėti, kas mus ištiko? Visuomet sakydavau, kad reikėtų suremontuoti ryšių sistemą…
Tai buvo sena ginčų tema — kas keletą dešimtmečių kam nors vis šaudavo į galvą iš naujo iškelti šį klausimą.