kuris būtų bent viena ausimi girdėjęs apie atradimą, gerokai pranokusį visus anksčiau minėtus pasiekimus vien jau tuo, kad dėl jo iškilo tokia grėsmė, jog visa kita tapo nebesvarbu.
Iš pradžių jis atrodė toks pat nekenksmingas ir esąs toli nuo bet kokių kasdienių žmogiškųjų reikalų kaip ir ta pajuodinta fotoplokštelė Bekerelio laboratorijoje, kuri, praslinkus vos penkiasdešimčiai metų, galiausiai baigėsi atominiu grybu virš Hirosimos. Iš tiesų šis atradimas irgi buvo tų pačių tyrinėjimų šalutinis produktas — ir pradžioje atrodė toks pat nekaltas.
Gamta — nepaprastai griežtas sąskaitininkas, jos buhalterinėse knygose negalimos nė menkiausios paklaidos. Tad fizikai neapsakomai suglumo aptikę, jog po tam tikrų branduolinių reakcijų, susumavus visas sudedamąsias dalis, paaiškėdavo, jog vienoje lygybės pusėje kažko trūksta.
Tad mokslininkai, lygiai kaip ir tas sąskaitininkas, paskubomis įnešantis į sąskaitą nedidelę sumą grynųjų, kad padengtų trūkumą ir vienu žingsniu aplenktų auditorius, buvo priversti skubiai sukurti naują elementariąją dalelę. O tam, kad tąja dalele būtų įmanoma užpildyti trūkumą, ji turėjo būti labai jau ypatinga: neturėti nei elektrinio krūvio, nei masės, užtat būti neįtikėtinai skvarbi — tokia skvarbi, kad be jokių pastebimų trikdžių pralėktų kiauraimilijardųkilometrų storio švininę sieną.
Ši paslaptingoji dalelė buvo pavadinta „neutrinu”: sudūrus du žodžius: neutronas ir bambino — tai yra mažylis. Atrodė, kad nėra ko nė tikėtis kada nors aptikti tokią smulkią ir vinklią kruopelytę, tačiau 1956-aisiais, didvyriškų pastangų dėka, fizikams galų gale pavyko sugauti keletą pavyzdžių.