Tarnos vietinis tinklas niekada neveikė daugiau nei devyniasdešimt penkiais procentais pajėgumo — kita vertus, bet kuriuo metu veikė nemažiaukaip aštuoniasdešimt penki jo procentai. Kaip ir didžiąją visos Talasoje esančios įrangos dalį, ryšių siste mąprojektavo senų laikų kadai išmirę genįjai, tad katastrofiški aparatūros gedimai buvo praktiškai neįmanomi. Net jei išeitų iš rikiuotės keletas svarbių komponentų, visa sistema ir toliau funkcionuotų pakenčiamai bent jau tol, kol kas nors susierzintų pakankamai, kad imtųsi šalinti gedimus.

Inžinieriai šiąsituacijąvadino „švelnia degradacija” — pasak kai kurių cinikų, ši frazė labai jau tiksliai apibūdino ir visą lasų gy venimo būdą.

Centrinio kompiuterio duomenimis ryšių tinklas šiuo metu dirbo įprastu devyniasdešimties procentų pajėgumu, tačiau merė Voldron, bent dabar, būtų mielai susitaikiusi ir su rimtesniais gedimais. Mat per pastarąjį pusvalandį jai skambino kone visi kaimelio gyventojai, o tarybos salėje susigrūdo mažų mažiausiai penkiasdešimt suaugusiųjų ir vaikų — kur kas daugiau, nei galėjo patogiai sutilpti, o apie sėdimas vietas visiems nebuvo ko nė šnekėti. Eiliniam susirinkimui iki soties pakakdavo dvylikos asmenų; kitąsyk tekdavo netgi imtis drakoniškų priemonių, norint sutempti šitokį skaičių žmonių su kūnu ir krauju į vieną vietą. Visi likusieji penki šimtai šešiasdešimt Tarnos gyventojų buvo linkę stebėti įvykių eigą — ir net balsuoti, jei pavykdavo pakankamai juos sudominti — patogiai išsidrėbę savo namuose.

Be kitų, dukart skambino provincijos gubernatorius, vieno skambučio sulaukta iš prezidento kabineto, dar vieno — iš Šiaurinės salos naujienų agentūros — ir visi, kad ir visiškai be reikalo, prašė to paties.