Merė Voldron negalėjo pakęsti jokių neramumų ar sambrūzdžių — siekiais išvengti jų ir buvo grįsta jos kad ir kukli, bet gana sėkminga, vietinės administratorės karjera. Kartais, žinoma, visiškai išsisukti nuo įvykių nebūdavo įmanoma; tarkime, jokiais draudimais ji negalėjo sustabdyti '09-ųjų uragano, kuris — iki šios dienos — ir buvo pats ženkliausias šimtmečio įvykis.
— Visi — tylos! — užriko ji. — Ryna, palik ramybėj tas kriaukles, žinok, kai kam teko gerokai paplušėti, kol jas sutvarkė! Be to, tau jau seniai metas į lovą! Bili! Ropškis nuo stalo —tučtuojau!
Visi susirinkusieji stulbinančiai greitai nutilo — kas buvo aiškus ženklas, jog bent šį kartą kaimelio gyventojai tikrai netveria savame kailyje išgirsti, kąpasakys merė. Ši išjungė įkyriai pypsintį riešo telefoną, perjungdama visus skambučius į pranešimų centrą.
— Kalbant atvirai, aš žinau neką daugiau nei jūs — ir dar bent kelias valandas tikriausiai negausime jokios naujos informacijos. Tačiau abejonių nekelia viena: tai iš tikrųjų buvo kažkoks kosminis laivas, kuris, praskrisdamas virš mūsų, vėl — tiesa, abejoju, ar dera sakyti „vėl” — nėrė į atmosferą. Kadangi visoje Talasoje nėra jokios kitos nusileidimui tinkamos vietos, tikėtina, jog tasai laivas anksčiau ar vėliau vėl pasirodys Trijose salose. Jeigu ketina apskrieti visąplanetą, užtruks ne mažiau nei kelias valandas.
— Ar bandyta užmegzti radijo ryšį? — paklausė kažkuris.
— Taip, bet kol kas nesulaukėme jokio atsakymo.
— Tik ar vertėjo bandyti? — suabejojo sunerimęs kažkieno balsas.
Patalpoje įsiviešpatavo neilga tyla, paskui patarėjas Simonsas — užkietėjęs įkyruolis, tikra rakštis merės Voldron panagėj — pasibjaurėjęs purkštelėjo.
— Pamanykite.