— Visiškai sutinku su patarėjo nuomone, — pareiškė merė Voldron, mėgaudamasi tokia neįprasta galimybe. — Savaime suprantama, bet kuris kolonįjų laivas turi Talasos žemėlapių. Net jeigu jie — tūkstančio metų senumo, Pirmojo Nusileidimo vieta juose vis vien pažymėta tiksliai.
— Bet tarkime — pabrėžiu, tarkime — kad jie vis dėko kokie nors ateiviai…
Merė atsiduso. Ji manė, kad teorijos apie ateivius išsikvėpė dar prieš kelis šimtmečius.
— Jokių ateivių išvis nėra, — tvirtai pareiškė ji. — Ar bent jau nėra tokių išsivysčiusių, kad sugebėtų keliauti į žvaigždes. Žinoma, tvirtinti šito šimtu procentu mes negalime, tačiau Žemė ištisą tūkstantmetį ieškojo jų visais įmanomais prietaisais.
— Reiktų atsižvelgti ir į dar vienątikimybę, — prašneko Mirisa, stovinti pasienyje drauge su Brantu ir Kumaru. Visi, kas gyvas, tučtuojau sužiuro į ją, tik Brantas mažumėlę suirzo. Kad ir kaip jis mylėjo Mirisą, kartais jam norėdavosi, kad ji nebūtų šitaip prisikimšusi visokiausių žinių; būtų geriau, jei jos šeima nebūtų štai jau penkta karta atsakinga už visus Archyvus.
— Kokia ta tikimybė, mieloji?
Dabar jau atėjo eilė suirzti Mirisai, nors ji gana sėkmingai nuslėpė pasipiktinimą. Jai toli gražu nepatiko, kad su ja šitaip globėjiškai maloningai elgiasi ta, kuriai proto pertekliaus tikrai neprikiši, nors ji neabejotinai gudri, ar net tiksliau būtų sakyti klastinga. Tai, kad merė Voldron kiekviena pasitaikiusia proga žibina akimis į Brantą, Mirisos nėmaž neerzino, veikiau sukeldavo kreivą šypsenėlę; tam tikra prasme Mirisa vyresniąją moterį galėjo net užjausti.
— Gali būti, kad tai — dar vienas robotas — sėklinis laivas, panašus į tą, kuris Talason atgabeno mūsų protėvių genetinį fondą.
— Dabar?Šitaip vėlai?
— O kodėl ne? Juk pirmieji apsėklintojai išvystydavo vos kelis procentus šviesos greičio.