— O kodėl jus taip nudžiugino mūsų kiaurymė, Fiodorai? — paklausė Mandelis. — Vanduo?

— Kaipgi, — atsakė Opanasenka neatsigręždamas. — Pirma, vanduo, o antra, — vienoje kiaurymėje radom nugludintų plokščių.

— Ak, taip, — tarė Mandelis. — Žinoma.

— Mūsų kiaurymėje jūs rasite visą kraulerį, — niūriai burbtelėjo Novagas.

Opanasenka staiga pasuko į šalį, aplenkdamas lygią smėlio aikštelę. Aikštelės pakrašty stirksojo kartis su nukarusia vėliavėle.

— Kiaurymė, — paaiškino iš paskos einąs Morganas. — Labai pavojinga.

Klampusis smėlis buvo tikras prakeikimas. Prieš mėnesį suorganizuotas specialus savanorių žvalgų būrys turėjo rasti ir paženklinti Bazės apylinkėje visas klampias vietas.

— Bet juk Chasegava, rodos, įrodė, — tarė Mandelis, — kad šių plokščių pavidalą galima paaiškinti ir natūraliomis priežastimis.

— Taip, — pritarė Opanasenka. — Tas ir yra.

— O jūs pastaruoju metu ką nors ar radote? — paklausė Novagas.

— Ne. Rytuose rasta naftos, rasta labai įdomių suakmenėjimų. O mūsų linijoje — nieko.

Kurį laiką jie ėjo tylėdami. Paskui Mandelis reikšmingai tarė:

— Tur būt, čia nėra nieko keista. Žemėje archeologai randa kultūros liekanų, kurios turi daugiausia tūkstantį metų. O čia — dešimtys milijonų. Priešingai, būtų keista…

— Kad mes nelabai ir skundžiamės, — įsiterpė Opanasenka. — Išsyk aptikom tokį riebų kąsnį — du dirbtinius pa lydovu.s. Mums nereikėjo nė kasinėti. Ir, bo lo, pricliirė jis patylėjęs, — ieškoti ne mažiau įdomu, negu rasli.

— Juo labiau, — tarė Mandelis, — kad jiisų išžvalgytas plotas toks mažas…

Jis suklupo ir vos nepargriuvo. Morganas pusbalsiu prabilo:

— Piotrai Aleksejevičiau, Lazari Grigorjevičiau, aš įtariu, kad jūs visą laiką šnekučiuojate. Dabar negalima. Fiodoras man pritars.