Mandelis truktelėjo pečiais.

— Mano manymu, šiuo atveju… — prabilo jis, bet Morganas jį nutraukė: „Tyliau!“, ir Opanasenka akimirksniu čiupo nuo peties karabiną ir atsistojo šalia kanadiečio.

Novagas tyliai atsikrenkštė ir išsitraukė iš aulo pistoletą.

Saulė jau beveik pasislėpusi — viršum juodų dantytų kopų siluetų švietė siauras gelsvai žalias ruoželis. Visa padangė pajuodusi, žvaigždžių labai mažai. Ant karabinų vamzdžių blizgėjo žvaigždžių atspindžiai, ir buvo matyti, kaip vamzdžiai lėtai sukiojasi į dešinę ir į kairę.

Paskui Hemfris pasakė: „Klaida. Prašom atleisti“; ir visi tuojau sujudo. Opanasenka riktelėjo Morganui į ausį:

— Hemfri, juodu eina į biostotį, pas Iriną! Reikia palydėti!

— Gud. Einu, — atsakė Morganas.

— Mudu einam drauge! — šūktelėjo Opanasenka.

— Gud. Einamdrauge.

Gydytojai vis dar tebelaikė rankose pistoletus. Morganas atsigręžė į juos, pasižiūrėjo ir sušuko:

— O, šitų nereikia! Situos paslėpkit.

— Taip, malonėkite, — pasakė Opanasenka. — Nesugalvokit šaudyti. Ir užsidėkit akinius.

Pėdsekiai jau buvo su infraraudonais akiniais. Mandelis droviai įsikišo pistoletą į gilią kailinių kišenę ir permetė lagaminėlį į dešinę ranką. Novagas kiek padelsė ir vėl įsikišo pistoletą už kairiojo bato aulo.

— Einam, — tarė Opanasenka. — Vesim jus ne trasa, o tiesiai, per kasyklas. Bus arčiau.

Dabar priešais Mandelį dešinėje ėjo Opanasenka, laikydamas po pažastimi karabiną. Paskui Novagą iš dešinės žingsniavo Morganas. Karabinas su ilgu diržu kabojo jam ant kaklo. Opanasenka ėjo labai greitai, staigiai sukdamas į vakarus.

Pro infraraudonus akinius kopos atrodė juodai baltos, o padangė — pilka ir tuščia, panaši į paveikslą, pieštą švininiu pieštuku. Dykuma greitai vėso, ir paveikslas darėsi vis mažiau kontrastiškas, tarytum gaubėsi rūku.