Jis žengė kelis žingsnius ir paėmė nedidelį lagaminėlį.

— Va jie, — pakartojo jis, kailinių rankove šluostydamas nuo lagaminėlio smėlį. — Einam?

— Einam, — pritarė Novagas.

Ir iuodu leidosi eiti toliau.

Perėję lygumą, užsiropštė ant kopos ir vėl ėmė leistis žemyn. Eiti buvo lengva. Netgi penkiapiidis Novagas drauge su deguonies balionais, apšildymo sistema, kailiniais drabužiais ir auliniais batais, kurių padai buvo švininiai, čia svėrė tik keturiasdešimt kilogramų. Nedidukas ir liesas Mandelis žingsniavo lyg pasivaikščiodamas, nerūpestingai mosuodamas lagaminėliu. Smėlis buvo kietas, susigulėjęs, ir jame beveik nežymu pėdsakų.

— Už kraulerį iš Ivanenkos gausiu pipirų, — tarė ilgai tylėjęs Novagas.

— Kuo jūs čia dėtas? — atsakė Mandelis. — Iš kur galėjot žinoti, kad čia kiaurymė? O vandens vis dėlto suradom.

— Vanduo mus surado, — pataisė Novagas. — Bet už kraulerį vis vien bus pipirų. Žinote, kaip Ivanenka: „Už vandenį ačiū, o mašinos jums daugiau nepatikėsiu.“

Mandelis nusijuokė:

— Nieko, viskas baigsis gerai. Ne taip jau bus sunku ištraukti kraulerį… Žiūrėkit, koks gražuolis!

Netoli ant kopos keteros, atgręžęs į juos baisią trikampę galvą, tupėjo mimikrodonas — dviejų metrų ilgio smėlio spalvos žvynuotis, nubertas rudais šlakais. Mandelis sviedė į jį akmenėlį, bet nepataikė. Žvynuotis tupėjo išsikėtęs, nejudėdamas, nelyginant koks akmuo.

— Gražus, išdidus ir šaltakraujis, — tarė Mandelis.

— Irina sako, kad jų labai daug plantacijose, — prisiminė Novagas. — Jinai juos kartais šeria…

Daugiau nesikalbėdami, juodu paspartino žingsnį.

Kopos baigėsi. Dabar jie ėjo druskožemio lyguma. Švininiai padai skardžiai kaukšėjo į įšalusį smėlį. Baltos besileidžiančios saulės spindulių nužerti, blizgėjo dideli druskos lopai; aplink tuos lopus, pašiaušę ilgus dyglius, geltonavo kaktusų gumbai. Sių keistų augalų — be šaknų, be lapų, be stiebų — lygumoje buvo labai daug.