— Vargšas Slavinas, — prabilo Mandelis. — Tikriausiai nerimauja.

— Aš taip pat nerimauju, — burbtelėjo Novagas.

— Bet juk mudu gydytoiai, — tarė Mandelis.

— Ir kas iš to? Jūs chirurgas, aš terapeutas. Esu tik vieną kartą gyvenime priiminėjęs ligonius, o tai buvo prieš dešimt metų geriausioje Archangelsko poliklinikoje, ir man už pečių stovėjo profesorius…

— Nieko, — nuramino Mandelis. — Aš priiminėjau kelis kartus. Tik nereikia jaudintis. Viskas bus gerai.

Mandeliui po kojomis pasipynė dygliuotas gumbas. Mandelis vikriai jį paspyrė. Gumbas nuskriejo nuožulnų ilgą lanką ir nuriedėjo, šokčiodamas ir laužydamas dyglius.

— Smiigis, ir kamuolys lėtai rieda vartų link, — pajuokavo Mandelis. — Man neramu dėl ko kita: kaip vystysis vaikas sunuižėjusio svorio sąlygomis?

— Dėl to esu visai ramus, — piktai atkirto Novagas. — Jau kalbėjau su Ivanenka. Galėsim įrengti centrifugą.

Mandelis pagalvojo.

— Gera idėja, — pritarė jis.

Kai jie lenkė paskutinį druskožemio lopą, kažkas skardžiai sušvilpė, dešimt žingsnių nuo Novago aukštai į padangę pakilo gumbas, nuskriejo per gydytojus ir nukrito į druskožemio centrą.

— Ak, — sušuko Novagas.

Mandelis nusijuokė.

— Kas per biaurybė! — proverksmiais tarė Novagas. — Kas kartą, kai einu per druskožemį, kuris nors biaurybė…

Jis pribėgo prie artimiausio gumbo ir nevikriai jį paspyrė. Gumbas dygliais prikibo prie jo kailinių skverno.

— Biaurybė! — burbtelėjo Novagas, atplėšdamas gumbą pradžioje nuo kailinių, o paskui ir nuo pirštinių.

Gumbas šleptelėjo ant smėlio. Ir kas jam darbo. Jis taip ir gulės — nė nekrustelėdamas, siurbdamas ir kaupdamas savyje praretintą Marso orą, o paskui staiga jį išleirs — kurtinamai sušvilps ir lyg raketa nulėks dešimt — penkiolika metrų.

Mandelis iimai sustojo, pažvelgė į saulę ir dirstelėjo į laikrodį.