— Devyniolika trisdešimt penkios, — sumurmėjo jis. — Saulė nusileis po pusvalandžio.

— Ką jūs pasakėt, Lazari Grigorjevičiau? — paklausė Novagas.

Jis taip pat sustojo ir atsigręžė į Mandelį.

— Ožiuko mekenimas privilioja tigrą, — tarė Mandelis. — Prieš saulės laidą garsiai nekalbėkit.

Novagas apsidairė. Saulė buvo jau visai žemai. Už nugarų lygumoje druskožemio lopai išblėso. Kopos patamsėjo. Rytų padangė pasidarė tokia juoda, kaip kiniškas tušas.

— Taip, — pasakė Novagas apsidairydamas, — garsiai kalbėti neverta. Sako, ji turi labai gerą klausą.

Mandelis sumirksėjo apšarmojusiomis blakstienomis, pasilenkė ir išsitraukė iš dėklo šiltą pistoletą. Spragtelėjo spyną ir užsikišo ginklą už dešiniojo bato aulo. Novagas taip pat išsiėmė pistoletą ir įgrūdo jį už kairiojo aulo.

— Jūs šaudote kaire? — paklausė Mandelis.

— Taip, — atsakė Novagas.

— Tai gerai, — pagyrė Mandelis.

— Taip, sako.

Jie pažvelgė į kits kitą, bet tarp kaukės ir kailinio kapišono apsiuvo nebebuvo galima nieko įžiūrėti.

— Eiva, — tarė Mandelis.

— Eiva, Lazari Grigorjevičiau. Tik dabar eisiva žąsele.

— Gerai, — linksmai sutiko Mandelis. — Tik aš — priekyje.

Ir jie patraukė tolyn: priekyje Mandelis, kairėje rankoje nešinas lagaminėliu, o už penkių žingsnių — Novagas. „Kaip greitai temsta, — pagalvojo Novagas. — Liko dvidešimt penki kilometrai. O gal ir šiek tiek mažiau. Dvidešimt penki kilometrai dykumoje ir visiškoje tamsoje. Ir kiekvieną sekundę ji gali mus užpulti. Pavyzdžiui, iš už tos kopos. Arba iš už anos, kur toliau. — Novagas susigūžė. — Važiuoti reikėjo iš ryto. Bet kas galėjo žinoti, kad trasoje yra kiaurymė? Stulbinanti nesėkmė. Ir vis dėlto važiuoti reikėjo iš ryto. Netgi vakar, su visureigiu, kuris į plantacijas gabeno vystyklus ir aparatūrą. Beje, Mandelis vakar operavo.