Novagas visą laiką žiūrėjo dešinę, į pilkėjančias kopų keteras. Mandelis taip pat žiūrėjo į dešinę. Todėl juodu ne išsyk pastebėjo Pėdsekius. Pėdsekių buvo taip pat du, ir juodu pasirodė iš kairės.
— O-o, draugai! — sušuko tas, kuris buvo aukščiau. Kitas, kresnas, beveik keturkampis, užsimetė karabiną ant peties ir pamosavo ranka.
— Šit kaip, — tarė atsitokėjęs Novagas. — O juk čia Opanasenka ir kanadietis Morganas. O-o, draugai! — džiaugsmingai atsiliepė jis.
— Koks susirikimas! — pasakė prieidamas ilgšis Hemfris Morganas. — Labas vakaras, daktare, — tarė jis, spausdamas Mandeliui ranką. — Labas vakaras, daktare, — pakartojo jis, spausdamas ranką Novagui.
— Sveiki, draugai, — sububeno Opanasenka. — Koks vėjas jus čia atnešė?
Novagui dar nespėjus atsakyti, netikėtai įsiterpė Morganas:
— Ačiū, viskįis užgijo, — ir vėl ištiesė Mandeliui ilgą ranką.
— Kas? — paklausė suglumęs Mandelis. — Beje, džiaugiuosi.
— O, ne, jis dar stovykloje, — pasakė Morganas. — Bet jis taipogi beveik sveikas.
— Ką jūs čia taip keistai aiškinate, Hemfri? — paklausė sutrikęs Mandelis.
Opanasenka sučiupo Morganą už kapišono, prisitraukė prie savęs ir riktelėjo jam tiesiai į ausį:
— Viskas ne taip, Hemfri! Tu pralaimėjai lažybas!
Paskui jis atsigręžė į gydytojus ir paaiškino, kad priešu valandą kanadietis atsitiktinai sugadino ausinėse klausomąsias membranas ir dabar nieko negirdi, nors tvirtina, kad Marso atmosferoje gali puikiausiai išsiversti be akustinės „teknik“.