— Jis sako, kad ir taip žino, kas ką jam gali pasakyti. Mes lažinomės, ir jis pralošė. Dabar jis penkis kartus valys mano karabiną.

Morganas nusijuokė ir pasakė, kad Bazėje esanti Galia čia niekuo nedėta. Opanasenka beviltiškai numojo ranka ir paklausė:

— Jūs, žinoma, į plantacijas, į biostotį?

— Taip, — atsakė Novagas. — Pas Slavinus.

— Teisingai, — tarė Opanasenka. — Jie jūsų labai laukia. O kodėl pėsčiom?

— O, koks apmaudas! — pasiguodė Morganas. — Visai nieko negirdžiu.

Opanasenka vėl jį prisitraukė ir riktelėjo:

— Palauk, Hemfri! Paskui papasakosiu!

— Gud, — tarė Morganas, Jis pasitraukė šalin ir apsidairęs nusiėmė nuo peties karabiną. Pėdsekiai turėjo sunkius dvivamzdžius pusautomačius su magazinu dvidešimt penkioms sprogstamosioms kulkoms.

— Mes paskandinom kraulerį, — pasakė Novagas.

— Kur? — greitai paklausė Opanasenka. — Kiaurymė?

— Kiaurymė. Trasoje, maždaug keturiasdešimtame kilometre.

— Kiaurymė! — džiaugsmingai sušuko Opanasenka. — Girdi, Hemfri? Dar viena kiaurymė!

Hemfris Morganas buvo į juos atgręžęs nugarą ir lingavo galvą, apžiūrinėdamas temstančias kopas.

— Gerai, — tarė Opanasenka. — Sitai vėliau. Tai jūs paskandinot kraulerį ir ryžotės eiti pėsčiom? O ginklų turit?

Mandelis patapšnojo sau per koją.

— O kaipgi, — atsakė jis.

— Taip, taip, — nutęsė Opanasenka. — Teks jus palydėti. Hemfri! Velnias, negirdi…

— Palaukit, — pasakė Mandelis. — O kam to reikia?

— Ji kažkur čia, — atsakė Opanasenka. — Mes aptikom pėdsakus.

Mandelis ir Novagas susižvalgė.

— Jus, suprantama, geriau žinot, Fiodorai Aleksandrovičiau, — noryžlingai tarė Novagas, — bet aš maniau… Pagaliau mes ginkluoti.

— Bepročiai, — tvirtai nukirto jį Opanasenka. — Toje jūsų Bazėje visi, atleiskite, kažkokie keistuoliai. Perspėjam, aiškinam — ir štai, prašom. Naktį. Dykumoje. Su pistoletu. Bene jums maža Chlebnikovo?